Trumpas projekto apibendrinimas


Didžioji Vilniaus sinagoga yra seniausias ir reikšmingiausias litvakų bendruomenės paminklas, kuris, kaip ir daugelis kitų litvakų architektūrinių paminklų, buvo prarastas istorijos verpetuose. Norėdami tinkamai įamžinti sinagogą bei greta buvusį pastatų kompleksą, mes siekiame suburti jungtinę Lietuvos, JAV ir Izraelio paveldo profesionalų komandą, kuri, greta bendros, ilgalaikės Vilniaus (dar vadinto Lietuvos Jeruzale) žydų bendruomenės atminties išsaugojimo, vykdytų archeologinius kasinėjimus, konservuotų bei in situ išsaugotų Didžiosios sinagogos atkastus fragmentus.
Renesanso ir baroko stiliaus Didžioji sinagoga buvo pastatyta tarp 1633 ir 1635 m. ir apsupta tikru kitų statinių labirintu – sinagogų kiemu, kuriame buvo 12 sinagogų ir kitų viešos paskirties institucijų, sudariusių Toros studijų centrą, mitnagedų tvirtovę bei Vilniaus Gaono dvasinius namus. Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinei Vokietijai naikinant visą Vilniaus žydų bendruomenę, neišvengiamai buvo nusiaubta ir sunaikinta svarbiausia Lietuvos žydų dvasinė brangenybė – Didžioji sinagoga. Po nacistinės Vokietijos nusiaubimo likę stovėti sinagogos ir sinagogų kiemo griuvėsiai buvo galutinai sulyginti su žeme Sovietų Sąjungos valdžios atstovų paliepimu, ruošiant vietą mokyklos statyboms.
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos užsakymu 2011 m. Lietuvos archeologas Zenonas Baubonis Didžiosios Vilniaus sinagogos teritorijoje atliko nedidelės apimties archeologinius žvalgomuosius tyrimus, kurių metu surado svarbias struktūras. Sėkmingi šių tyrimų rezultatai rodo, kad toliau vykdant archeologinius tyrimus Didžiosios sinagogos bei aplinkinių pastatų vietose galima labai daug išsiaiškinti apie komplekso architektūrą ir tuo pačiu atidengti išlikusias struktūrų dalis įamžinimui.
Prieš pradedant vykdyti archeologinius kasinėjimus, 2015 m. birželio mėnesį komplekso teritorijoje buvo atlikti neintervenciniai, geofizikiniai GPR tyrimai. Pastarųjų rezultatai įgalino mus susikoncentruoti ties perspektyviausių vietų kasinėjimu: Didžiosios sinagogos lokalizavimu ir atidengimu, dalies Gaono sinagogos ir mikvos lokalizavimu.
Archeologinių tyrimų metu žemės kasimo darbus vykdys bendra samdomų darbininkų bei savanorių iš Lietuvos, Izraelio ir viso pasaulio litvakų bendruomenės komanda, siekiant užtikrinti, kad žydų kultūrinis paveldas būtų suvokiamas ir reprezentuojamas kaip svarbi ir neatskiriama Lietuvos paveldo dalis, kuri turi būti garsinama ir saugojama ateities kartoms.
Išsamus projekto aprašymas
Nors Holokausto laikotarpį Lietuvoje išgyveno tik labai maža dalis žydų istorinių sinagogų ar kitų viešosios paskirties pastatų, tačiau tai nesumenkina jų svarbaus ir integralaus vaidmens Lietuvos kultūros paveldo visumoje. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje nebuvo iškilesnio, svarbesnio ar nuostabesnio pastato nei Didžioji Vilniaus sinagoga. Siekiant tinkamai įamžinti sinagogą bei greta buvusį pastatų kompleksą, mes siekiame suburti jungtinę Lietuvos, JAV ir Izraelio paveldo profesionalų komandą, kuri, greta bendros, ilgalaikės Vilniaus (dar vadinto Lietuvos Jeruzale) žydų bendruomenės atminties išsaugojimo, vykdytų archeologinius kasinėjimus, konservuotų bei in situ išsaugotų Didžiosios sinagogos atkastus fragmentus.
Didžioji sinagoga ir sinagogų kiemas

Renesanso ir baroko stiliaus Didžioji sinagoga buvo pastatyta tarp 1633 ir 1635 m., kai iš valdžios buvo gautas leidimas perstatyti spėjamai 1573 m. statytą Senąją sinagogą. Laikui bėgant aplink Didžiąją sinagogą atsirado kiti pastatai, kurie suformavo sinagogų kiemą – dvylikos sinagogų ir kitų visuomeninės paskirties pastatų kompleksą, kuriame buvo bendruomenės taryba, Senieji maldos namai, laidojimo draugijos „Šventoji brolija“ sinagoga, Septynių išrinktųjų maldos namai, Naujieji Jesodo maldos namai, rabino Elijo ben Saliamono Zalmano – Vilniaus Gaono maldos namai, draugijos „Labdara“ maldos namai, dažytojų maldos namai, amatininkų maldos namai „Darbininkų draugija“, Koidanovo chasidų maldos namai, Liubavičių chasidų maldos namai (vėliau draugijos „Jaunųjų mokslininkų šlovė“ maldos namai), bendruomenės pirčių kompleksas su ritualiniu baseinu – mikva, viešojo naudojimo tualetai, bendruomenės šulinys, košerinės mėsos prekyvietė ir garsioji Strašuno biblioteka. Visas šis kompleksas tapo didžiuoju Toros mokymo centru ir mitnagdiškumo šerdimi.
Bažnytiniai įstatymai neleido sinagogos aukščiui viršyti bažnyčių aukščio, todėl, siekdami nenusižengti įstatymui, bet išgauti reikiamą interjero aukštį, sinagogos architektai įgilino pirmąjį jos aukštą žemiau buvusio žemės lygio. Įgyvendinus šį planą, iš išorės sinagoga atrodė lyg 3 aukštų pastatas su šlaitiniu stogu, tačiau viduje jos aukštis prilygo 5 aukštų pastatui. XIX a. pradžioje vakarinėje dalyje buvo pristatyta dviejų aukštų medinė galerija su dvišlaičiu stogu. Įėjimas į sinagogą bei vestibiulis buvo šiaurinėje pastato dalyje. Pagrindinė maldai skirta erdvė buvo kvadratinės formos ir galėjo talpinti apie 450 tikinčiųjų. Sinagogos centre buvo keturiomis Toskanos stiliaus kolonomis apsupta trijų aukštų bima. Apatinis bimos aukštas buvo sudarytas iš 12 kolonų, o viršutinis rėmė puošnų skliautą. Prabangus dviejų aukštų aron kodešas, stovėjęs prie rytinės sienos, buvo dekoruotas gipso lipdiniais, vaizduojančiais augalus, gyvūnus bei tradicinius žydų simbolius. Į aron kodešo arką vedė dvigubi laiptai su geležine baliustrada. Ant sinagogos lubų bei sienų kabojo gausybė bronzinių ir sidabrinių šviestuvų, sinagogoje taip pat buvo saugoma vertinga ritualinių objektų kolekcija. Šiaurės rytinėje ir šiaurės vakarinėje maldai skirtos erdvės dalyje buvo įrengta dviaukštė moterų galerija, su pagrindine sale sujungta mažais langeliais.
Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinei Vokietijai naikinant visą Vilniaus žydų bendruomenę, neišvengiamai buvo nusiaubta ir sunaikinta svarbiausia Lietuvos žydų šventovė – Didžioji sinagoga. Nepaisant mėginimų išsaugoti Didžiosios sinagogos likučius XX a. 5 dešimtmetyje, griuvėsiai buvo galutinai sulyginti su žeme Sovietų Sąjungos valdžios atstovų paliepimu, ruošiant vietą mokyklos statyboms. Ši Vytės Nemunėlio vardu pavadinta pradinė mokykla, pastatyta sovietmečiu, veikia ir šiuo metu, tačiau dengia pusę čia stovėjusios sinagogos ploto.

Didžiosios sinagogos ir sinagogų kiemo planas
- Didžioji sinagoga
- Bendruomenės taryba
- Senieji maldos namai
- Laidojimo draugijos „Šventoji brolija“ sinagoga
- Septynių išrinktųjų maldos namai
- Naujieji Jesodo maldos namai
- Rabino Elijo ben Saliamono Zalmano – Vilniaus Gaono maldos namai
- Draugijos „Labdara“ maldos namai
- Dažytojų maldos namai
- Amatininkų maldos namai „Darbininkų draugija“
- Koidanovo chasidų maldos namai
- Liubavičių chasidų maldos namai (vėliau draugijos „Jaunųjų mokslininkų šlovė“ maldos namai)
- Bendruomenės pirčių kompleksas su ritualiniu baseinu – mikva
- Viešojo naudojimo tualetai
- Bendruomenės šulinys
- Košerinės mėsos prekyvietė
- Strašuno biblioteka
- Sinagogų kiemo įėjimas
- Studijų ir maldos namai
- Ramailės ješiva






Archeologiniai žvalgomieji tyrimai Didžiosios sinagogos vietoje 2011 metais
2011 m. lietuvių archeologas Zenonas Baubonis Didžiosios sinagogos teritorijoje vykdė nedidelės apimties žvalgomuosius archeologinius tyrimus. Tyrimai prasidėjo nuo istorinių planų bei žemėlapių analizės, siekiant nustatyti svarbiausių sinagogos dalių apytikslę buvimo vietą. Sėkmingai nustačius sinagogos vietą, buvo pradėti kasinėjimai, kurių metu buvo atidengta dalis originalių grindų, vienos iš keturių bimą supusių kolonų viršutinė dalis ir aron kodešo dalis. Visi tyrimų metu aptikti architektūriniai radiniai priskiriami XVI a. pabaigai. Tyrimų metu taip pat patvirtinta iki tol kvestionuota prielaida, kad sinagoga buvo įgilinta apie 2 metrus žemiau tuometinio žemės lygio.
Tyrimų metu taip pat buvo surasta smulkių artefaktų, susijusių su sinagogos gyvavimo laikotarpiu. Radinių kolekcija susidėjo iš Vilniaus senamiesčiui būdingų daiktų: keramikos, dekoratyvinių plytelių fragmentų, statybinių medžiagų bei monetų. Išskirtinai įdomūs buvo radiniai, susiję su tiesiogine sinagogos funkcija – bronziniai papuošalai, Toros ritinio papuošimai bei šventųjų knygų apkaustai.
Po tyrimų visos jų metu surastos architektūrinės struktūros buvo uždengtos geotekstile bei užpiltos švariu, atvežtiniu smėliu, taip jas apsaugant iki tol, kol bus priimtas sprendimas, kaip geriausiai įamžinti Didžiąją sinagogą, sinagogų kiemą ir Vilniaus žydų kvartalą.
Didžiosios sinagogos ir sinagogų kiemo archeologinių tyrimų pasiūlymas

Sėkmingi 2011 metų kasinėjimai bei 2015 metais atliktų GPR tyrimų rezultatai rodo, kad tęsiant archeologinius kasinėjimus bus galima atidengti likusias Didžiosios sinagogos bei ją supusių statinių liekanas. Šie tyrimai (2011 ir 2015 metų) įgalino mus lokalizuoti tikslias po žeme esančių struktūrų vietas bei išmatavimus ir geriau įvertinti jų archeologinį potencialą prieš pradedant investuoti išteklius į visišką struktūrų atidengimą archeologinių kasinėjimų metu. Archeologiniai kasinėjimai suteiks informacijos apie šio svarbaus pastatų komplekso architektūrą bei įgalins atidengti statinių fragmentus. Statinių fragmentai bus tinkamai užkonservuoti ir integruoti į architektūrinį pasiūlymą „Žydų memorialinis centras Vilniuje“, taip suformuojant tinkamą žymiausio ir svarbiausio dingusio Vilniaus bei Lietuvos žydų pasaulio objekto įamžinimą. Kadangi dalis čia buvusių pastatų yra užstatyti mokyklos pastatu bei gyvenamaisiais namais, šiame tyrimų etape dėmesys bus skiriamas tik neužstatytoms vietoms. Tikimasi, kad siūlomi archeologiniai tyrimai atsakys į šiuos klausimus:

- Pirmiausias ir svarbiausias klausimas yra susijęs tiesiogiai su pačia Didžiąja sinagoga. Tęstiniai kasinėjimai turėtų būti vykdomi siekiant atidengti likusią bimos dalį, aron kodešą, grindis, pietinę bei šiaurės vakarinę sinagogos sienas. Tyrimų metu tikimasi aptikti šioje vietoje stovėjusios ankstesnės, Senosios sinagogos, spėjamai pastatytos 1573 metais, fragmentus ir, idealiu atveju, įrodymus, jog 1593 metais išduotas leidimas perstatyti Senąją sinagogą išties buvo įgyvendintas. Aptikus Senąją sinagogą, būtų galima atsakyti į klausimą, ar Didžioji sinagoga 1633 metais buvo pastatyta jos vietoje, ant jos pamatų. Dar daugiau, sinagogos priestatų plėtros, datavimo ir raidos suvokimas suteiks informacijos ne tik apie Didžiosios sinagogos istoriją, bet prisidės ir prie bendros Rytų Europos sinagogų architektūros istorijos suvokimo. Šiaurės rytinio sinagogos fasado pamatų atidengimas suteiks pirminės informacijos apie sinagogą, nes ši jos dalis niekada nebuvo užfiksuota fotografijose ar piešiniuose.
- Antras klausimų blokas yra skirtas vandens tiekimo sistemai sinagogų kieme: rašytiniai šaltiniai nurodo, kad į sinagogos kompleksą vandentiekis iš Vingrių šaltinio, priklausiusio dominikonų vienuolynui, buvo atvestas 1759 metais. Vandentiekis aprūpino vandeniu bendruomenės šulinį ir greičiausiai pirčių kompleksą su mikva bei viešuosius tualetus. Archeologinių kasinėjimų metu yra tikimybė aptikti vandentiekio sistemą, jos atsišakojimus į minėtas bendruomeninės paskirties vietas ir galbūt net pačią mikvą.
- Žydiškoji tradicija teigia, kad Senieji maldos namai, glaudęsi prie vakarinio Didžiosios sinagogos kampo, buvo pastatyti 1440 metais, tačiau tokia ankstyva data atrodo mažai tikėtina. Archeologinių tyrimų metu būtų nustatyta Senųjų maldos namų pastatymo data bei atskleista garsiojo skliautinio koridoriaus, glūdinčio po jais, istorija.
- Daug neišaiškintų klausimų yra susiję su laidojimo draugijos „Šventoji brolija“ sinagoga, Septynių išrinktųjų maldos namais ir rabino Elijo ben Saliamono Zalmano – Vilniaus Gaono maldos namais. Rašytiniai šaltiniai mini laidojimo draugijos „Šventoji brolija“ maldų kambarį nuo 1690 metų, o Septynių išrinktųjų maldos namai buvo įkurdinti pirmajame jo aukšte 1747 metais. Archeologiniai kasinėjimai gali padėti patikslinti abiejų maldos kambarių datavimą ir suteikti aiškesnį ankstyvosios jų istorijos supratimą. Manoma, kad Vilniaus Gaono maldos namai buvo pastatyti Gaono gyvenamojo namo vietoje. Šis pastatas buvo paverstas maldos namais 1768 metais, padidintas 1855 metais ir visiškai rekonstruotas 1867–1868 metais. Archeologiniai tyrimai gali suteikti žinių apie šių svarbių maldos namų istoriją.

Potenciali archeologinių tyrimų teritorija šiuo metu yra ne didesnė nei 1000 kv. m. Prieš pradedant archeologinius tyrimus, 2016 metais bus atlikti papildomi GPR tyrimai, siekiant geriau lokalizuoti ir identifikuoti po žeme esančias struktūras ir geriau įvertinti jų archeologinį informatyvumą bei potencialą prieš pradedant brangiai kainuojančius ir lėtai vykstančius archeologinių kasinėjimų darbus.
Archeologiniams tyrimams vadovaus Zenonas Baubonis ir dr. Jon Seligman kartu su kultūros paveldo profesionalų komanda.
Archeologiniuose tyrimuose žemės kasimo darbus vykdys jungtinė komanda iš samdomų darbuotojų ir savanorių iš Lietuvos, Izraelio, Amerikos ir viso pasaulio litvakų bendruomenės. Archeologinių kasinėjimų planavimas yra visiškai koordinuojamas su architekte Tsila Zak, siekiant užtikrinti, kad tyrimų metu atidengtos pastatų architektūrinės detalės būtų visiškai integruotos į galutinį architektūrinį pasiūlymą „Žydų memorialinis centras Vilniuje“.
Atnaujinti Didžiosios sinagogos tyrimai, kaip lietuvių, Izraelio ir kitų šalių kultūros paveldo profesionalų jungtinis projektas, suteikia daug daugiau nei tik galimybę geriau suprasti Didžiosios sinagogos ir ją supusio sinagogų kiemo istoriją, architektūrą bei chronologiją – jis suteikia lietuviams, amerikiečiams, izraeliečiams bei viso pasaulio litvakams galimybę prisiliesti prie žydų sukurto kultūros paveldo bei pamatyti jį kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros paveldo dalį, kuri turi būti garsinama ir saugoma ateities kartoms. Tyrimų komanda viliasi, kad profesionalai, savanoriai ir finansiniai rėmėjai iš visų pasaulio kraštų susitiks šiame jungtiniame projekte, kuris galės suartinti po pasaulį plačiai išsiblaškiusias lietuvių bei žydų bendruomenes siekiant bendro tikslo – jų kultūros paveldo išsaugojimo ateities kartoms.














